Kas yra kuno kalba

  • Kuno kalba - kas tai?

    Kūno kalba - kas tai?

    Kūno kalba, tai neverbalinio bendravimo forma, kai tarpusavio santykiai reiškiami kūno judesiais arba kitais signalais. Kūno kalba - judesių, manierų, gestų visuma, kuri skirtingose situacijose perduoda tam tikrą informaciją. Žmogus savo žodine kalba gali kažką nuslėpti, tačiau tai, ko jis nepasako žodžiais, išduoda jo kūno kalba. Taigi, mes kalbame ne tik balsu, bet ir visu kūnu. Atidžiai klausydamiesi bei stebėdami kitų žmonių kūno judesius galime sužinoti be galo daug informacijos. Pašnekovo kūno kalba atskleis ar žmogus meluoja, ar sako tiesą, mėgsta jus ar ne.

    Moksliškai įrodyta, kad 80 proc. informacijos mes sužinome iš pašnekovo kūno kalbos, o likusius 20 proc. lemia verbaliniai signalai. Taigi, kad ir kaip pašnekovas gražiai bekalbėtų, tačiau pokalbio sėkmę daugiausia lemia tai, kokia pašnekovo laikysena, ar buvo naudojami teisingi kūno judesiai bandant išreikšti arba pabrėžti mintį, ar sakomi žodžiai atitiko pašnekovo kūno kalbą.

    Mokslas, kuris pradėjo nagrinėti kūno kalbą atsirado labai neseniai. Pirmieji rimtesni tyrimai buvo atlikti tik septintajame dešimtmetyje. Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Tai tarsi universali kalba, kuomet žmogus nemokėdamas kitos kalbos, savo kūno signalų dėka gali parodyti, kada jis yra alkanas, piktas, linksmas, liūdnas ir pan.

    kuno kalba

    Tačiau vertėtų neužmiršti, kad tie patys gestai skirtingose kultūrose gali turėti kitas arba net visiškai priešingas reikšmes. Pavyzdžiui, pirštais rodomas apskritimas Prancūzijoje reiškia nulį, Japonijoje – pinigus, o kai kuriose Viduržemio jūros šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą. Lietuvoje sunertos rankos reiškia užsidarymą, pyktį, o Japonijoje – mastymą. Iškeltas nykštys į viršų mums reiškia „gerai!“, o Japonijoje tai būtų traktuojama, kaip įžeidžiantis gestas. Jei mums kažkas dvokia, mes paprastai mojuojame prieš nosį ranka, tačiau Japonijoje toks ženklas reikštų nesutikimą, trumpiau – „ne“.

    Nereikėtų užmiršti, kad kūno kalbos reikšmė priklauso ir nuo konteksto. Pavyzdžiui, žiemą regėdami ant suolo sėdintį žmogų, tvirtai sukryžiavusį ant krūtinės rankas, suprantame, kad jam šalta. Tačiau, jei tokioje pozoje matytume už derybinio stalo sėdintį žmogų, tai galėtume traktuoti kaip gynybinį (ar net neigiamą) požiūrį į esamą situaciją.

    Taigi bendraujant su žmogumi arba jį tik stebint iš šalies, labai svarbu skaityti ne vien tik kūno kalbą, t.y. pritaikyti kūno kalbos šablonus. Labai svarbu atsižvelgti ir į esamą situaciją, aplinką ir kitus veiksnius, nes konkretus neverbalinis ženklas gali kažką reikšti arba nereikšti nieko.

  • Kūno kalbos mokslo evoliucija

    Kūno kalbos mokslo evoliucija

    Kūno kalba

    Mokslo apie kūno kalbą perspektyvos labai daug žadančios, nes šiuo metu visose išsivysčiusiose šalyse kūno kalba domisi tiek verslininkai (norintys sudaryti kuo palankesnį įspūdį aplinkiniams), tiek personalo specialistai (atrinkdami kandidatus), tiek eiliniai žmonės, siekiantys daryti tam tikrą įtaką kitiems (sužavėti, manipuliuoti ir pan.).

    Yra hipotezė, kad žmonės linkę meluoti, apgaudinėti, manipuliuoti ir apsimetinėti. Tai yra mūsų prigimtyje.
    Dėl įvairiausių priežasčių žmonės sąmoningai ir dažnai slepia savo tikruosius jausmus.

    Kiti tai žinodami bei tikėdamiesi, kad žmogus kažką slepia, stengiasi įsivaizduoti ir įžvelgti, ką tas asmuo turi mintyse. Noras išsiaiškinti, kas slepiasi po kitų asmenų kaukėmis, natūraliai padidina norą domėtis kūno kalba.

    Kuno kalba

    Kūno kalba mums padeda susidoroti ir apsisaugoti nuo netikrumo kaukių. Ypač tai pagelbsti flirto, pažinties metu. Kūno kalba dažnai padeda žmonėms bendrauti ir spręsti santykių problemas, kai sąmoningas elgesys ir žodžiai to nepadaro.
    Iki tol, kol kūno kalba kaip mokslas tapo populiarus dabartiniame bendravime ir valdyme, žmonės anksčiau dažniausiai pasikliovė kūno kalba instinktyviai (taip buvo tūkstančius metų).

    Ankstyvesni pavyzdžiai, kurie interpretuodavo kitų kūno kalbą, galėtų būti paminėti Amerikos Laukinių Vakarų pokerio žaidėjai. Laimėtojai ne tik turėjo mokėti gerai žaisti pokerį, bet ir būti gerai pasikaustę neverbalinių signalų skaityme, bei savo neverbalinių signalų kontrolėje.
    Prieš tai tyrinėtojai bei genčių lyderiai turėjo mokėti skaityti priešų kūno kalbą, t.y. laiku susigaudyti kada pasitikėti, gintis ar pulti.

    Žmonės taip pat išmoko skaityti ir gyvūnų kūno kalbą. Piemenys, raiteliai, gyvūnų dresuotojai turėjo mokėti (ir dabar tai turi sugebėti) skaityti gyvūnų kūno kalbą, su kuriais jie susiduria.

    Neverbalinių signalų ir jausmų skaitymas yra mūsų genuose. Jeigu mes to neturėtume savo genuose, tai mūsų, ko gero, šiandien nebūtų.

© kunokalba.lt. Visos teisės saugomos.
Free Joomla! templates by Engine Templates