Kūno kalba

Seminarai

Susisiekite

Facebook


Designed by:
SiteGround web hosting Joomla Templates

Kūno kalba - kas tai?

 

Kūno kalba

 

Kūno kalba, tai neverbalinio bendravimo forma, kai tarpusavio santykiai reiškiami kūno judesiais arba kitais signalais. Kūno kalba - judesių, manierų, gestų visuma, kuri skirtingose situacijose perduoda tam tikrą informaciją. Žmogus savo žodine kalba gali kažką nuslėpti, tačiau tai, ko jis nepasako žodžiais, išduoda jo kūno kalba. Taigi, mes kalbame ne tik balsu, bet ir visu kūnu. Atidžiai klausydamiesi bei stebėdami kitų žmonių kūno judesius galime sužinoti be galo daug informacijos. Pašnekovo kūno kalba atskleis, ar žmogus meluoja, ar sako tiesą, mėgsta jus ar ne.


Moksliškai įrodyta, kad 80 proc. informacijos mes sužinome iš pašnekovo kūno kalbos, o likusius 20 proc. lemia verbaliniai signalai. Taigi, kad ir kaip pašnekovas gražiai bekalbėtų, tačiau pokalbio sėkmę daugiausia lemia tai, kokia pašnekovo laikysena, ar buvo naudojami teisingi kūno judesiai bandant išreikšti arba pabrėžti mintį, ar sakomi žodžiai atitiko pašnekovo kūno kalbą.


Mokslas, kuris pradėjo nagrinėti kūno kalbą atsirado labai neseniai. Pirmieji rimtesni tyrimai buvo atlikti tik septintajame dešimtmetyje. Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Tai tarsi universali kalba, kuomet žmogus nemokėdamas kitos kalbos, savo kūno signalų dėka gali parodyti, kada jis yra alkanas, piktas, linksmas, liūdnas ir pan.

 

Kūno kalba

 

Tačiau vertėtų neužmiršti, kad tie patys gestai skirtingose kultūrose gali turėti kitas, arba net visiškai priešingas reikšmes. Pavyzdžiui, pirštais rodomas apskritimas Prancūzijoje reiškia nulį, Japonijoje – pinigus, o kai kuriose Viduržemio jūros šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą. Lietuvoje sunertos rankos reiškia užsidarymą, pyktį, o Japonijoje – mastymą. Iškeltas nykštys į viršų mums reiškia „gerai!“, o Japonijoje tai būtų traktuojama, kaip „eik tu...“. Jei mums kažkas dvokia, mes paprastai mojuojame prieš nosį ranka, tačiau Japonijoje toks ženklas reikštų nesutikimą, trumpiau – „ne“.


Nereikėtų užmiršti, kad kūno kalbos reikšmė priklauso ir nuo konteksto. Pavyzdžiui, žiemą regėdami ant suolo sėdintį žmogų, tvirtai sukryžiavusį ant krūtinės rankas, suprantame, kad jam šalta. Tačiau, jei tokioje pozoje matytume už derybinio stalo sėdintį žmogų, tai galėtume traktuoti kaip gynybinį (ar net neigiamą) požiūrį į esamą situaciją.


Taigi bendraujant su žmogumi arba jį tik stebint iš šalies, labai svarbu skaityti ne vien tik kūno kalbą, t.y. pritaikyti kūno kalbos šablonus. Tačiau labai svarbu atsižvelgti ir į esamą situaciją, aplinką ir kitus veiksnius, nes konkretus neverbalinis ženklas gali kažką reikšti arba nereikšti nieko.

 

Kūno kalba